Nekromantijos klaid? riba

– Leiskite man issiaiskinti savo jausmus, pone Sciacca. Dabar mano galvoje viskas susimaise nuo dvidesimties metu dekingumo ir dvieju dienu nesusipratimo.

Jis staiga priejo arciau. O dabar jis nusisypsojo su neslepia ironija:

«As tiesiog negaliu suprasti, kodel tu taip skiriasi nuo to, ka maciau tame vaike.» Bet patikekite manimi, as neleisiu, kad jusu abejones nukreiptu jus neteisinga linkme. Pabuciuok mane, Tayishka. Jei tarp musu nera rysio, ji sukurti nebus sunku.

Buciuotis? Nevaldomai atsitraukiau. Jo tamsiose akyse blykstelejo nemaloni sviesa, todel nusprendziau paaiskinti savo reakcija:

– As sutrikes! Ir ne veltui Elriko ieskojime paminejai mergele! Tai daroma tam, kad jam nereiketu svarstyti kitu variantu, kai susidurs su manimi, bet tuo pat metu jis negaletu matyti visos situacijos! Bet… kaip tu turejai zinoti, kad busiu mergele? O jei nepasirodytu, tai visa trajektorija butu nutekejimas? Nekaltink manes del to, kad mintis dabar sueda mano smegenis.

Jis nusisypsojo, bet jo akyse nebuvo linksmybiu:

«Tayishka – savo motinos priesaikos surista Taiska – savo noru nepasiduos kitam vyrui». Taciau jos biografijoje nemaciau jokiu tragisku ivykiu. Taigi buvo lengva nuspeti.

Dabar as visiskai nieko nesupratau. Ne, na, dekingumas, zinoma, yra dekingumas, bet jei Tayishka butu sutikusi gera vyra… na, ar kazkaip per toli nuejo su alkoholiu, tai ji lengvai galetu buti laiminga poros vaiku mama. Nedrasiai paklausiau, bijodama isgirsti atsakyma:

– Kodel nepasidavete?

– Todel, kad saugojau save. Turejai ateiti pas mane – savo noru ir su visu noru atskleisti visas savo paslaptis. Ir todel i priesaika itraukiau si punkta – as busiu tavo pirmoji ir paskutine aistra. Ar ne taip? Nesipriesink sau – ateik ir pabuciuok ta, kuri sutikti svajojai dvidesimt metu.

Taciau prislopinti Taiskos prasymai ir jos atsargus zvilgsnis padejo apsispresti. Yra dalyku, kuriuos tiesiog reikia padaryti. Siuo atveju i bukoma budruma ir nesukelti dar didesniu itarimu. Zengiau zingsni, pasilenkiau prie jo veido ir uzmerkiau akis. Pats ponas Sciacca nesiruose man padeti: neapkabino, neatsake bucinio, kai palieciau jo lupas. Prisiglaudziu siek tiek arciau. Vieno, dvieju, triju, uzteks. Ji atsitrauke ir neziurejo. Akys buvo susiaurejusios, demesingos, o balsas tapo svelnesnis:

– Kas tave sulaiko, Tayishka? Ar bent jau galite nuosirdziai atsakyti i si klausima?

– Tu… Tu ne toks, koki as prisimenu.

– Man nepatinka?

– Patinka! – As uztikrintai melavau, nes butent apie tai man sauke Taiska. – Bet tu paklausei, kas mane sulaiko…

Jis sustojo, bet vis tiek tyliai kalbejo:

«Ar isimylejusios moters akys mato ugi ar plikima? Ar meile nepadaro jokios patrauklios isvaizdos?

– Ak! Cia testas! – is netiketo supratimo net garsiai pasakiau. – Tu patikrink…

Ir ji sustojo. Jis zinojo, kad tikrosios Tayishka neatbaidys jos bjauri isvaizda. Ji vis tiek turejo deginti aistra! Tai isbandymas, kaip gerai veikia jo burtai! Ir is tikruju jis tikriausiai atrodo lygiai taip pat, kaip Dmitrijus Aleksandrovicius. Bet ka daryti su savo 100% regejimu?

«Tayishka, atsakykite dar i viena klausima.» Jei klausaisi jo balso uzsimerkes, nesunku isivaizduoti tam tikra trauka. Laikui begant, zinoma, bet tai nesunku… – Ar labai pasikeitete nuo prisikelimo? O gal tai tik tavo asmenybe?

«Jis labai pasikeite», – lengva pasakyti tiesa. – Ir labai atsiprasau, jei tave nuvyliau.

– Nenusivyliau. Sukele susidomejima. Ir jau du simtus metu nieko nestebinau. Pradedu itarti, kad tu ne siaip aplankei kita pasauli – atsinesei demona, apie kuri iki siol nieko nezinau. Ir butent jis dabar prideda nuodu i kiekviena tavo zodi.

Is esmes, ka as galiu pasakyti. Bet as nenorejau kalbeti apie nieka kita:

– Pone Sciacca, as labai pavargau.

Jis pasitrauke i sali:

– Eik siandien, Tayishka. Bet nuo rytojaus pradesiu tave atpazinti. Ir pranesk man. Miegok su sia mintimi, Taishka, pripras prie to.

Skubu sleptis uz duru. Kazkaip radau savo kambari, o paskui ikisau galva i antklode. Dabar supratau daug daugiau, bet supratimas neatnese palengvejimo. Tayishka raudojo viduje – jos vis dar neissipildes troskimas nekromantui tik dides. As turesiu kazkaip suzaisti… arba jei atvirai. Juk jam reikia Taiskos: tegul paguldo mane i namus ir pasiima su savimi, su viskuo sutikdamas! Taciau pulsavo tik viena nerima kelianti mintis: as is kito pasaulio ir be manes Taiska negalejo jam nieko idomaus pasakyti. Ar jie mane atleis po sios zinios?

5 skyrius

– Dmitrijus Aleksandrovic, ar galiu tau paskambinti?

– Tai uzdrausta.

– Tai kodel tu mane kisai?

– Mano atgaivinimas yra mano taisykles. Kokie musu koziriai ten?

– Kirmeles.

– Nekenciu kirminu. Bet as ir toliau nekreipsiu demesio i tai, kaip tu apgaudineji.

– Ir tu dar dazniau iseini is kambario. Cia net angelas imtu apgauti!

– Gerai, kad nesutikau zaisti uz pinigus.

– O, Dmitrijus Aleksandroviciau, yra klausimas, kuri visa gyvenima svajojau uzduoti reanimatologui! Institute mums buvo vedami psichologijos kursai. Tarkime, pas jus vienu metu atvezami keli sunkios bukles zmones: nusikaltelis, policininkas, vaikas ir keturiu vaiku mama. Jus esate vienas ir galite juos paimti tik po viena. Be to, zinoma, kad kitas variantas yra sumazintas, o paskutinis tikrai neisgyvens. Kokia tvarka juos reanimuosite?

– Nesamone.

– Atsakyk!

– Na… vaikas bus isveztas i kita reanimacija, pas vaika. Tai ne mano problema.

Pradejau pykti:

– Gerai. Minus vienas. Ka darysime su likusiais?

Dmitrijus Aleksandrovicius masliai pazvelge i savo kortas. Tada jis isleido:

– Ar matete iejima i skyriu?

– As tai maciau. Ir ka?

«Vienu metu ten eis tik vienas gurmanas, todel jie atvyks tam tikra eile. Tokia tvarka atliksime gaivinima.

– Bet kaip? – As nesupratau. – Ar tikrai nusikaltelis svarbesnis uz keturiu vaiku mama? Ar girdejote apie socialini teisinguma?

– Ar man reikia daryti ar galvoti apie socialini teisinguma? Visi trys gali mirti, kol as pasversiu savo galimybes.

– Keturi!

– Trys. Ar pamenate, kad vaikas jau buvo isveztas i kita reanimacijos skyriu? Ne mano problema.

– Tu esi cinikas! O jei isgelbesi viena nusikalteli, ar veliau nesigailesi?

– Nera ko gailetis. Nes net neklausiu kas yra kas.

– Ir as tau pasakysiu! Tai ypac reikalinga, kad jusu sazine jus kankintu.

– Be abejones. Bet zinai, Olga, kartais geriau negalvoti, jei mintys trukdo veiksmams.