Nekromantijos klaid? riba

Riksmas is koridoriaus neleido man papriestarauti:

– Kas dirba pamainoje? Mes turime saunamuju ginklu!

«Taigi as papietavau», – Dmitrijus Aleksandrovicius mete kortas ant lovos ir patrauke link isejimo.

O kaip cia neapgausi? Nors si karta jis isbuvo su manimi visas vienuolika minuciu! Irasas.

Taiska, ilgai tylejusi, dabar pralinksmino:

– Koks jis, oi, koks jis! Pasakyk man, kad tau taip pat truksta kvapo, nes matai tai tokiomis pat akimis kaip ir as!

Atsiguliau ant pagalves ir ziovavau.

– Tanjukh, tu jau turejai apsispresti. Vienu metu galima isimyleti tik viena zmogu – tokia yra pagrindine visatos taisykle, jei to nezinai. Taigi kam uzgniauze kvapa: Dmitrijus Aleksandrovicius ar ponas Sciacca? Vakar jaudinausi del jusu baimes, todel susiaurinkime objektus, kad sukurtumete baime.

Ji ilgai svarste atsakyma:

– Isimyleti? Pasirodo, ar jautiesi isimylejes?.. Tada atsiduriu kryzkeleje: mintimis myliu Dmitriju Aleksandroviciu, o ponas Sciacca jaudina… siek tiek zemiau nei galvoje.

Tai buvo tinkamiausias laikas is jo pasijuokti, bet maniau, kad dabar svarbiau suprasti:

– Aistra?

– Gal… Is kur tureciau zinoti?

«Ziurek, Tanjukha, as nezinau, ar vakar apalpote, kai musu aistringas nekromantas papasakojo istorija. Ypac ta dalis, kai jis prisipazino, kad visas jo susizavejimas buvo pasiulymas. Garantija, kad pas ji ateisi savo noru.

– Taip, girdejau…

– Ir ka, nenorejai priesintis?

– Kam priesintis, Ol?

Neduok Dieve, kad man taip truksta valios. Galbut as negalejau iki galo suprasti jos jausmu, kai ji ziurejo i pona Saka, bet galejau isivaizduoti save jos vietoje. Ir jei man kas butu pasakes, kad as pati nemyliu, kad cia nera pasirinkimo laisves, tai bent jau man nepatiktu. Kazkoks vidinis «ne» tikrai butu paveluotas! O si… skudurine pagalve net nesusimasto. Kaip karve, vedama i tvarta. Prie stendo – tai net geriausiu atveju… Net negalvojau apie tai viska slepti – samprotavau, nors ir tyliai, bet atvirai, todel tai neisvengiamai seke:

– Tavo mintys labai izeidziancios, Olja!

as atsidusau. Ji turi tiek ambiciju, kad galetu man priestarauti. Tyliai.

Supratusi, kad laikas miegoti arba jie manes pasiilgs, nenorejau atsisveikinti su savo mylimomis baltomis sienomis. Dmitrijus Aleksandrovicius dabar jau seniai uzsiemes, o kai as atsibusiu, jo pamaina tikriausiai bus baigta. Turejome isspresti problemas siuo metu, bet as tikrai nenorejau. O ka gi nekromantas darys su mano negyvu kunu? Ir jei ketinu ka nors daryti, verciau ten nebuciau.

Po poros valandu dykai suklupes koridoriuje zvilgtelejau i personalo kambari. O ten, pasirodo, kava buvo pilama be manes. Na, o as sutrikusi atsisedau ant tolimiausios taburetes. Mano charakteris toks, kad galiu lengvai pritapti bet kur. O cia dauguma veidu jau pazistami. Vitalina Ivanovna, kuri cia daznai atvyksta is bendrosios terapijos, buvo sutrikusi del mano izulumo ir del inercijos pajudino savo puodeli mano kryptimi. Dekingumo asaru nuplautas, gurksnoju is dziaugsmo. Karcios, be cukraus ir pieno. Grozis!

Конец ознакомительного фрагмента.