Nekromantijos klaid? riba

– Padekite! – Ridis staiga sugriebe giminaiciui per kuna ir ikiso nosi i pilva. – Padekite, geradariai!

– Ar tureciau nusizudyti? – nesuprato Elrikas, bandydamas nusikratyti nemalonia nasta.

– Nuzudyk save! «Riddy po trumpos pauzes prabilo su tokiu isitikinimu, kad net draugai nustebo. O dar labiau as. Oho, kokie puikus vaikinai! Jie atgijo ir pakviete kairiaja zudyti? – Arba daryk su juo ka nori. Tiesiog nuvesk mus ir isgelbek.

Elrikas ilgai maste, ziuredamas i mane, prisimerkes ir kasydamas savo sviesia pakausi. Tada jis isleido:

– GERAI. As nusizudysiu. Leisk jai sedeti su tavimi iki nakties, tada as ja paimsiu. Bet tada septyniasdesimt procentu jusu stipendijos yra iki studiju pabaigos! Ir nesilinksmink su juo.

– Kodel nepasilinksminus? – Vis dar nesuprantu, ar spuogas jau susitvarke, ar pastebejo kazkoki neatitikima.

– Ir neklausk! – atkirto Elrikas. – Ar ateina?

Tarsi sleives turetu pasirinkima.

* * *

Po poros valandu ismokau zodzius aiskiai tarti mintinai. Ypac kai pavargau girdedamas, kaip mano kambarioke verkslena:

– Jie mane nuzudys! Sis baisus vaikinas mane nuzudys!

– Brangusis, tu jau mires. Ar negirdejote naujienu?

– Na? Ar manote, kad du kartus geriau nei viena?

– Taip, as visiskai nieko negalvoju… Vis dar laukiu ir laukiu, kol pabussiu.

– Kur tu pabusi?

– Namai.

Mes tylejome. Stengemes vienas kita suprasti. Kaimynas netgi suteike parama:

– Tai… Kostja… jis jau butu tave pazadines, jei galetu… Tu, Ol, vargu ar dabar grisi namo. Maciau, kad tu esi mano tiksli kopija. Sielos draugas is kito pasaulio, ne maziau… Skambino ir skambino man, ir tau tuo paciu metu.

– Tu esi tiksli mano kopija, o ne as tavo. Ir gaila, kad mano kopija pasirode tokia slyksti. Jei tik galeciau pasakyti viena zodi pats! Kad tai imanoma? Beje, jie aptarinejo tavo maza kuneli – ar mesti ji savo velems, ar pirma paleisti aplinkui, bet tu tyli kaip partizanas.

– Kaip kas?

– Pamirsk tai. Palyginimas su partizanu netiko. Bet kuris partizanas galetu mane paduoti i teisma uz toki izeidzianti palyginima.

Ji atrode izeista. Atrode, kad ji suraukia antakius ir nusisuka. Nors, jei neklystu, iki siol kontroliavau kiekviena musu zingsni. Cia judinu pirstus, cia istiesiu suristas kojas. Paveluoti klinikiniai kretinai taip issigando, kad nuplese visas mano galunes. Galbut gyventoja dar neprisitaike prie savo kuno, arba as iskart griebiau jegu vadeles – nenuostabu, jei lyginsime mano valia su jos.

Nuobodulys pasidare kiek nejaukus. Juk ne mergina kalta, kad ji kartu su manimi papuole i si siaubinga alpima. Taigi as stengiausi buti mandagus:

– Tu, Tanyukh, nepyk. Gyvenkime kartu… na, kol dar gyvename.

– Nagi, – atrode, kad ji pauoste savo neegzistuojancia nosi. – Ir tu del kazko teisus… As visada buvau per tylus. Ir cia, kovingas! Gaila, kad nesulauksi ryto.

– Man taves gaila. Kai tu ir as mirsime, tikriausiai grisiu namo. Ten manes laukia mano kunas. Ir televizorius.

– Nemanau… Ar samone nemirsta kartu su kunu? Veliau galite ji atkurti, bet pirmiausia jis mirsta!

– Tu daug zinai apie nekromantija!

Ji susnypste:

«Bet as kai ka zinau apie mirti», – tada ji taikiai pridure, – Negaliu buti tikra, Ol, bet yra tikimybe, kad tu ir as dabar gyvensime kartu. Ir labai trumpam.

Mano mintys buvo tokios sutrikusios, kad pradejo skaudeti smilkinius. Bet stengiausi, kad nepultu isterijos.

– Tada tau teks isgyventi, Tanjukhai. Ir tu esi su manimi. Tada grisime ir nuzudysime tuos nieksus! Atpleskime nuo ju viska, kad nieko neliktu nekromantui!

Atrode, kad ji kikeno, bet tada pradejo samprotauti:

– Tu neturetum to daryti. Jei kas gali parvezti tave namo, tai bus tik nekromantas. Tikras, patyres. Ir ne tai… jie tik studentai. Ir atrodo, kad jie nera patys darbstiausi.

– Na, planas patvirtintas. Isgyvename, tada sugauname pirmaji sutikta patyrusi nekromanta ir priverciame ji mus perkelti. Nors, sprendziant is ankstesnes patirties, galime pabusti kokioje nors kiauleje ar taburete… Savotiskas nelemtas reinkarnacija.

– Tu neturetum to daryti! – pakartojo kaimietis. – Nekromantai gali buti geri. Ir labai stipriai – negalejau nei paneigti, nei sutikti, todel klausiausi toliau. – Vaikysteje mane isgelbejo nekromantas! As tau pasakysiu dabar… nera ka veikti pries musu mirti. Man buvo dveji metai ir susirgau saldziaja liga. Tai tokia nelaime, kuri atsiranda is niekur ir yra nepagydoma. Del to jie daznai bega i tualeta, bet tada numeta daug svorio. Zmogus valgo ir valgo, bet vis tiek krenta svoris. Jei taip atsitinka senam zmogui, jis gali taip gyventi metu metus, bet kai tai nutinka vaikui ar jaunuoliui, visas pragaras atsiskleidzia. Niekas nepades.

– Ka tik apibudinote diabeta. Pirmasis budas. Ir jis gydomas insulinu.

– Ji galima gydyti magija! Bet mama neturejo pinigu tokio lygio raganai. Ji jau buvo pasiuvusi man marskinius, kad palaidotu, ir riaumoja, ir riaumojo… Ir tada i musu kaima atejo sostines nekromantas. Jis pasibelde i namus ir paprase nakvynes. Tuo metu mamai tai nerupejo, bet jis pasake, kad gali mane isgydyti. Ir stai jis mane isgyde. Po poros dienu as sokinejau su kaimyno vaikais. Mama nusilenke jam prie koju, surinko visas siuksles is namu… na bent kazkuo atsiskaito. Bet jis nieko neeme ir pasake, kad as pati jam skola ateityje grazinsiu. Toks malonus zmogus!

– Tanjukh, tavo prioritetai susimaise. Jis tave uzrase kaip skolininka, dienos heroju be kaklaraiscio.

– Nedaryk to, Olya! Juk nuo tos dienos skolos nebeliko. Gyvenau ramiai… ir pries dvejus metus mire mano mama. Gyvate ji ikando. Po to susirinkau daiktus ir isvaziavau i sostine. Ji gavo darba, kad nemirtu badu. Turejau gera ponia, ji veliau mane apgyvendino rumuose. Praejusi menesi pradejau tarnauti septintajai princesei…

Kai mano tyli moteris, kuri pasirode labai plepi, staiga nutilo, paraginau ja testi:

– Princesei, kaip suprantu, nebebuvo gera?

– Kaip as galiu tai pasakyti? Taiska sunkiai atsiduso. – Nelabai protingas astuonmetis… islepintas durnynas. Paskyre ja i akademija – gal cia ko nors ismokys. Kartais cia ileidziami vaikai, jei itariama, kad jie turi raganavimo ar nekromantijos talenta. Ir princese beveik neturi magijos, bet jie ja paeme, nes ji buvo aukstauge. O artimieji labai norejo nuo jos pailseti.

– Per rysius, tai yra.

«Po rysiu», – atsiduso Taiska. «Ir taip vagiu princese nusprende mane ismokyti jodineti». Lyg man jo prireiks. Bet mes niekada neturejome arklio namuose, o musu kaimynai… gyveno blogai. Apskritai as uzlipau, o kai arklys puole, as salto jam per galva ir isispaudziau i zeme. Is esmes tai yra mano apsakymas iki siol.

«Klausyk, Tanjukh», – paveluotai nustebau. – Kodel tu ir as mastome ta pacia kalba? Ir tu supranti mano zodzius be paaiskinimo!

– Taigi negalvojame zodziais… vaizdais… O gal zodziais. Bet tai mano galva, mes vartojame mano zodzius.

2 skyrius

As vis dar snaudziau. Nors miegojau puse dienos ir nenorejau keltis, vis tiek jauciausi pakankamai pavargusi, kad galeciau nusnusti. Tayishka taip pat tylejo, sukurdama labai reikalinga tyla jos galvoje. Prisispaudziau prie saltos sienos, stipriai isisukau i nesvaria antklode ir uzsimerkiau.